Šuninė rožė (Rosa corymbifera), kuri ypač paplitusi Vidurio Europoje – nepainioti su labai panašia šunine rožė (Rosa canina) – yra labai lengvai prižiūrima ir energinga laukinė rožė, kuri idealiai tinka sodinti gyvatvores sode. Priešingai nei daugelis kitų laukinių rožių rūšių, Rosa corymbifera beveik neaugina spyglių.
Kas būdinga šunų rožei Rosa corymbifera?
Šuninė rožė (Rosa corymbifera) yra lengvai prižiūrima laukinė rožė, auganti beveik be spygliuočių. Jis pasiekia 2–3 metrų aukštį ir mėgsta saulėtas ar iš dalies pavėsyje vietas, kuriose yra daug maistinių medžiagų, molio ir kalkingo dirvožemio. Jam būdingi švelnūs rožiniai žiedai birželio mėnesį ir plunksnuoti lapai.
Šuo pakilo trumpai iš pirmo žvilgsnio
- Botaninis pavadinimas: Rosa corymbifera
- Gentis: Rožės (rožinės spalvos)
- Šeima: Rosaceae
- Populiarūs pavadinimai: šunų rožė, erškėtuogė, laukinė rožė, krūminė rožė, erškėtis
- Kilmė ir paplitimas: šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato zonos, ypač a. Vidurio Europa
- Augimo aukštis: nuo dviejų iki trijų metrų
- Tipinės savybės: lapai plaukuoti apatinėje pusėje, krūmas beveik neturi spyglių
- Vieta: saulėta iki dalinai pavėsyje ir šilta
- Dirvožemis: turtingas maistinių medžiagų, molis ir kalkakmenis
- Gėlės: nuo b altos iki švelniai rausvos spalvos žiedlapiai
- Žydėjimo laikas: birželis
- Vaisiai: Erškėtuogės (prinokusios būna oranžinės raudonos spalvos)
- Lapai: pakaitomis išdėstyti, plunksniški lapai
- Naudojimas: be kita ko. kaip tauriųjų rožių pagrindas
- Toksiškumas: ne
- Atsparumas žiemai: taip
Gyvatvorių rožių galima rasti beveik visur
Kaip laukinės rožės, puikiai prisitaikiusios prie savo aplinkos, visos gyvatvorių rožės yra ne tik gana nereiklios vietai ir priežiūros sąlygoms, bet ir itin atsparios šalčiui. Rosa corymbifera gali toleruoti iki minus 29 °C temperatūrą, todėl puikiai tinka sodinti net ir labai š altuose regionuose. Nors šunų rožės rudenį numeta lapus, vasarą jos sudaro tankią, neperžengiamą gyvatvorę su šviežia, žalia lapija ir daugybe didelių, kvapnių gėlių. Gamtoje šunų rožė daugiausia randama krūmuose ir sausų miškų pakraščiuose.
Kieta rožė ar šunų rožė?
Sąvoka „šuo rožė“visų pirma reiškia dvi glaudžiai susijusias ir todėl išoriškai labai panašias, tačiau vis dėlto skirtingas laukinių rožių rūšis Rosa corymbifera (tikroji šunų rožė) ir Rosa canina (taip pat vadinama šunų rože). Gerai žinomos ir labai sveikos erškėtuogės – ryškiai raudoni laukinių rožių vaisiai renkami iš šunų rožės, kuri taip pat yra vietinė. Kita vertus, šunų rožių vaisiai nenaudojami kulinarijoje ar natūralioje medicinoje.
Šuo pakilo sode
Šuninė rožė – ir Rosa corymbifera, ir Rosa canina – puikiai tinka laukinėms, romantiškoms ir lengvai prižiūrimoms gyvatvorėms, kurios yra nepermatomos ir nepermatomos. Abi rūšys gali būti sodinamos atskirai arba kartu su kitomis laukinėmis rožėmis. Ypač įdomūs sodinimo partneriai yra:
- Rosa multiflora (sk. rožė),
- Rosa rubiginosa (Škotijos tvoros rožė),
- Rosa rugosa (obuolių arba bulvių rožė),
- Rosa carolina (smėlio ar pievų rožė)
Patarimas
Minėtos šunų rožės turėtų būti sodinamos maždaug 80 centimetrų atstumu. Norint pasiekti krūmų ir stiprų augimą, prasminga reguliariai genėti, o tam galima naudoti ir gyvatvorių žirkles.
